Ortodontinis gydymas padeda spręsti įvairias dantų ir žandikaulių augimo problemas. Naudojamos modernios priemonės užtikrina puikius rezultatus ir leidžia pacientams be didelio vargo džiaugtis tobula šypsena. Savo pacientams siūlome rinktis modernius ir efektyviai veikiančius dantų tiesinimo metodus, kurių suteikiamu rezultatu galima džiaugtis visą gyvenimą. Sėkmę užtikrina individualiai sudaromas gydymo planas. Procedūrą atlieka ortodontė Rūta Juknevičienė.
Laiku pastebėta ir išaiškinta patologija gali būti lengvai koreguojama profilaktinėmis priemonėmis, kurios taip pat palengvina vėlesnę sąkandžio korekciją breketų sistemomis. Galutinis sprendimas dėl gydymo turi būti priimtas tarp vaiko tėvų, gydančio odontologo ar kito odontologo specialisto (chirurgo, periodontologo) bei ortodonto.
Pirmojo susitikimo metu atliekama dantų ir sąkandžio apžiūra, pacientui suteikiama pirminė informacija apie esamas problemas bei taikytinas gydymo priemones.
Kito susitikimo metu aptariami tyrimų rezultatai bei detalus sąkandžio gydymo / korekcijos planas (ar keli jų variantai), gydymo rizika, lauktinas gydymo rezultatas, gydymo priemonės, trukmė, galimos komplikacijos, dantų lankų sutvirtinimo ir sąkandžio fiksacijos priemonės po gydymo / korekcijos.
Ortodontinei sąkandžio bei pavienių dantų anomalių padėčių korekcijai naudojami nuimami (burnos raumenų treniruokliai, lūpų skydeliai, ortodontinės plokštelės, funkciniai įtvarai, pozicionieriai) ir nenuimami (breketų sistemos) įtvarai, nešiojami ortodonto paskirtu režimu, atkreipiant ypatingą dėmesį į burnos higieną. Kadangi dauguma ortodontų pacientų yra vaikai, dantis jiems prižiūrėti turi padėti tėvai. Neteisinga ir nepakankama burnos higiena apsunkina gydymą ir gali tapti kai kurių komplikacijų priežastimi, dėl to gydymas gali būti sustabdytas ar nutrauktas.
Gydymo / korekcijos trukmė priklauso nuo atvejo sudėtingumo, paciento amžiaus, augimo, dantų dygimo laiko, pasirinkto gydymo plano ir priemonių, glaudaus paciento bendradarbiavimo su gydytoju, taip pat paciento pageidavimų bei motyvacijos.
Amžius nėra kliūtis, jei dantys ir dantenos sveiki. Visi nori turėti gražius dantis, kad galėtų drąsiai šypsotis.
Tai labiausiai gluminantis klausimas tėvams ir vaikų odontologams. Labai svarbu pradėti gydyti tuo metu, kad gydymo trukmė būtų trumpiausia, o gydymo rezultatas efektyvus ir stabilus. Ortodontinis gydymas gali būti pradėtas bet kuriame amžiuje, tačiau didžioji dalis problemų lengviau išsprendžiama prieš žandikaulių augimą, mišraus sąkandžio metu, t.y., kol dar neiškritę visi pieniniai dantys, o nuolatiniai dygsta. Ankstyvas sąkandžio patologijų gydymas gali padėti pacientui išvengti sudėtingos žandikaulių operacijos ir rimtų komplikacijų. Dygstančių priekinių ar šoninių dantų kryžminis santykis galėtų būti pavyzdys ankstyvo ortodontinio gydymo, kuris turėtų būti koreguotinas, kai tik aptinkamas 6-7 metų vaikui.
I fazės gydymas – tai ankstyvasis gydymas mišraus sąkandžio metu, kai pacientas yra 6-11 metų amžiaus. Tuo metu naudojamos priemonės (burnos raumenų treniruokliai, lūpų skydeliai, ortodontinės plokštelės, funkciniai įtvarai, dalinės breketų sistemos), kurios slopina žalingus įpročius, skatina žandikaulių augimą ir formuoja teisingą dantų lankų santykį.
II fazės gydymas apima visus nuolatinius dantis 11-13 metų amžiaus pacientams pilnomis viršutine ir apatine breketų sistemomis, o papildomas priemones naudojant sąkandžio korekcijai
Ne reta suaugusiųjų ortodontinio gydymo priežastis – prasidėjusios neteisingo sąkandžio komplikacijos, susijusios su netolygiu dantų nudilimu ir sąnario patologija, kurioms koreguoti reikia ilgesnio laiko ir papildomų konservatyvesnių priemonių (miorelaksacinės kapos, ortodontinės plokštelės). Amžius nėra kliūtis, jei dantys ir dantenos sveiki. Visi nori turėti gražius dantis, kad galėtų drąsiai šypsotis.
Kaip ir gydymo trukmė priklauso nuo atvejo sudėtingumo. Kuo anksčiau pradedamas ortodontinis gydymas, tuo jis gali būti trumpesnis, efektyvesnis bei pigesnis. Pradėję gydyti sąkandžio patologiją mišraus sąkandžio metu, galime išvengti brangiai kainuojančių priemonių, kurios naudojamos gydant vėlesniame amžiuje.
Pagindinė priežastis – paveldėta, įgimta, tačiau įtakos gali turėti piršto čiulpimas, dėl karieso anksti prarasti pieniniai dantys, dantenų liga ar trauma.
Tarp kreivų dantų dažniau užsilaiko maisto likučiai, sukeldami dantenų ligas ir padidindami dantų karieso tikimybę. Atsikišę dantys gali būti dažniau traumuojami. Nepapankamas kramtymas dėl prasto sąkandžio sukelia virškinimo sistemos negalavimus, dėl to blogėja bendra organizmo sveikata.
Ir pagaliau, nepatraukli kreivų dantų šypsena atima besišypsančiojo žavesį ir sumažina savivertę, ypač paauglystėje.
Breketas (kabė) – tai aukštųjų technologijų medicininis metalo, keramikos ar sintetinio safyro dirbinys. Kiekvienas dantis turi jam skirtą breketą. Ant visos dantų eilės priklijuoti breketai ir juos jungianti vielutė sudaro breketų sistemą. Uždėta ant kreivų dantų breketų ypatingo lydinio vielutė “prisimena” savo pradinę idealaus dantų lanko formą, todėl išsitiesdama ir išsilygindama švelniai spaudžia ir traukia dantis į naują teisingą padėtį. Gali atrodyti, kad niekas nevyksta, tačiau viso ortodontinio gydymo metu kaulas po truputį persitvarko aplink dantis. Moderni inžinerija ir naujos medžiagos mums padeda sukurti naują šypseną
Aktyviai sportuojant (kovos menai, komandiniai žaidimai) rekomenduojama breketus
apsaugoti kapomis.
Gydymo pradžioje, kol lūpos ir skruostai jautresni, groti pučiamaisiais instrumentais gali būti sunkiau. Kad išvengti diskomforto, rekomenduojama padengti breketus apsauginiu ortodontiniu vašku.
Dantys yra linkę grįžti į savo pradinę padėtį, todėl baigus aktyvų ortodontinį gydymą breketais, gydymas tęsiamas pasyviai, kai pacientai privalo nešioti palaikomuosius įtvarus, t.y. reteinerius arba stabilizuojančias kapas dantų lankų sutvirtinimui ir sąkandžio fiksacijai pagal gydytojo nustatytą nešiojimo laiką. Nuolatinis įtvarų nešiojimas po breketų nuėmimo paprastai trunka vienerius metus, antrais metais įtvarai dedami tik naktį, vėliau jų nešiojimo laikas vis trumpinamas. Apatinių priekinių dantų sutvirtinimui dažniausiai naudojami nenuimami retenciniai įtvarai, nes dantų padėčių pasikeitimai dažniausiai įvyksta apatinių kandžių srityje.